Pirmą kartą kalnuose: ko niekas nepasako apie slidinėjimo aprangą

Kelionių agentūros rodo saulėtas nuotraukas su besišypsančiais žmonėmis trasose. Draugai pasakoja, kaip nuostabu. Niekas nemini to momento, kai stovi šlaito viršuje, drebėdamas iš šalčio, nes apsivilkai neteisingai.

Slidinėjimo apranga – ne mados reikalas. Tai skirtumas tarp dienos, kurią prisimeni su džiaugsmu, ir dienos, kurią tiesiog išgyveni.

Kalnas – ne miestas

Temperatūra apačioje ir viršuje gali skirtis dešimčia laipsnių. Saulėje šilta, šešėlyje – speigą primenantis vėjas. Ryte šąla, vidurdienį tirpsta, vakare vėl šąla.

Mieste prie penkių laipsnių šalčio užtenka paprastos žieminės striukės. Kalne prie tų pačių penkių laipsnių, bet su vėju ir greičiu – jaučiasi kaip dvidešimt.

Kūnas irgi veikia kitaip. Kopiant keltuvų link – beveik nejudi, šalta. Leidžiantis – adrenalinas, fizinis krūvis, prakaitas. Per penkias minutes būsena pasikeičia radikaliai.

Apranga turi veikti abiem atvejais. Ir čia prasideda sunkumai.

Trijų sluoksnių logika

Sistema paprasta teoriškai, sudėtinga praktiškai. Pirmasis sluoksnis – drėgmės reguliavimas. Antrasis – šilumos izoliacija. Trečiasis – apsauga nuo vėjo ir sniego.

Pirmasis sluoksnis guli tiesiai ant odos ir daro didžiausią įtaką komfortui. Medvilniniai marškinėliai – blogiausia, ką galite pasirinkti. Jie sugeria prakaitą ir laiko prie kūno. Sustojus judėti – šąlate momentaliai.

Sintetika arba merino vilna – vieninteliai variantai. Sintetika pigesnė, greičiau džiūsta. Merino – malonesnė odai, nešiojama kelias dienas be kvapo.

Antrasis sluoksnis – flisas arba pūkinė liemenė. Turi izoluoti, bet leisti drėgmei keliauti toliau. Per storas sluoksnis – perprakaituosite. Per plonas – sušalsite.

Trečiasis sluoksnis – striukė ir kelnės su membrana. Čia svarbūs skaičiai: vandens atsparumas ir kvėpavimas. Žemiau 10 000 mm – per menka rimtesnėms sąlygoms.

Kelnių klausimas, apie kurį tyli

Visi kalba apie striukes. Niekas – apie kelnes. O būtent kelnės dažniausiai sukelia didžiausią diskomfortą.

Kritimas į sniegą – neišvengiamas, ypač pradedantiesiems. Sniego prikimšta po šortų tipo kelnėmis – kelias valandas šlapia ir šalta zona, apie kurią nesinori galvoti.

Kombinezono tipo kelnės su petnešomis – ne senovinė relikvija, o praktiškas sprendimas. Jos apsaugo nugarą nuo sniego, nepaleidžia šalčio per juosmenį, neleidžia marškinėliams išsikišti.

Atrodo mažiau stilingai? Galbūt. Bet komfortas trasoje svarbesnis už nuotrauką kavinėje.

Pirštinės – amžinas kompromisas

Storos pirštinės – šilta, bet nejauti lazdų. Plonos – jauti viską, bet šąla pirštai. Idealaus varianto neegzistuoja.

Patyrę slidininkai vežasi dvi poras. Plonesnes – šiltesnėms dienoms ir tikslesniam valdymui. Storesnes – speigui ir ilgesnėms pertraukoms.

Pirštinių su atskirais pirštais ar kumštinių tipo – asmeninis pasirinkimas. Kumštinės šiltesnės, bet valdymas prastesnis. Daugumai tinka klasikinės su pirštais.

Svarbiausias dalykas – kad būtų pakankamai ilgos ir apdengtų tarpą tarp pirštinės ir striukės rankovės. Tas kelių centimetrų tarpas atviru riešu – tiesus kelias į nušalimą.

Šalmas ir akiniai – ne pasirinkimas

Kai kurie vis dar laiko šalmą nebūtinu dalyku. Statistika kalba kitaip: galvos traumos sudaro trečdalį visų rimtų sužeidimų kalnuose.

Šalmas turi derėti su akiniais. Tarpas tarp šalmo krašto ir akinių viršaus – vieta, kur vėjas ir šaltis prasiskverbia tiesiai į kaktą. Geriausia – pirkti kartu ir išbandyti kombinaciją.

Akinių lęšio spalva – ne estetika. Šviesūs lęšiai – apsiniaukusioms dienoms, kai reikia daugiau šviesos. Tamsūs – saulėtoms, kai akina. Du lęšiai arba fotochrominiai akiniai – investicija, kuri atsiperka.

Ką palikti namuose

Džinsus. Nekvėpuoja, sušlapę tampa ledo šarvais, trina.

Medvilninius apatnius. Jau minėta, bet verta pakartoti.

Šaliką. Užsideda po striuke, trukdo judėti, slysta. Vietoj jo – kaklaskarė arba balaklava.

Aukštakulnius po slidinėjimo. Kojos po dienos kalnuose bus sutinusios. Patogiausi batai, kuriuos turite – tinkamiausi vakarui.

Investicija ar nuoma

Pirmas kartas – nuoma logiška. Neaišku, ar hobis patiks, neaišku, kokie poreikiai.

Bet jei žinote, kad grįšite – slidinėjimo apranga sava atsiperka per keletą sezonų. Nuomos kainos kasmet auga, o sava apranga visada po ranka, pritaikyta jūsų kūnui, išskalbta ir paruošta.

Pirkti nebūtinai reiškia brangiai. Praėjusių sezonų modeliai su nuolaidomis, išpardavimai pavasarį – galimybių rasti kokybiškų dalykų gera kaina pakanka.

Komfortas lemia viską

Slidinėjimas – brangus hobis. Kelionė, apgyvendinimas, pakylos, įranga – sumos kaupiasi greitai. Taupyti ant aprangos, kuri lems, ar diena bus maloni ar kančia – keista ekonomija.

Gerai apsirengęs slidininkas gali būti trasoje iki pat uždarymo. Blogai apsirengęs – po kelių nusileidimų ieško kavinės.

Tikslas juk ne išgyventi. Tikslas – mėgautis.