Laidotuvės – vienas archajiškiausių ritualų, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Lietuvoje jos vis dar kupinos simbolikos, kurios prasmę kartais pamirštame, bet formos laikomės instinktyviai. Tuo pačiu metu tradicijos evoliucionuoja – lėtai, bet neišvengiamai.
Budynės: naktis su mirusiuoju
Senas paprotys – nemiegoti prie mirusiojo. Kaimuose tai buvo būtinybė ir ritualas vienu metu. Šeima ir kaimynai budėdavo visą naktį, kalbėdavo, melsdavosi, prisimindavo velionį.
Šiandien budynės retos. Mieste, kur šarvojama salėse, naktį patalpos uždarytos. Bet kai kurios šeimos vis dar praktikuoja – ypač kaimo vietovėse, kur šarvojama namuose.
Psichologinė budynių prasmė nepakitusi: tai laikas būti kartu, dalintis prisiminimais, palaikyti vienam kitą. Net jei forma pasikeitė, poreikis išliko.
Spalvos ir aprangos kodas
Juoda – gedulo spalva, kurią žinome visi. Bet taip buvo ne visada. Senovėje gedėtojai dėvėjo baltą – mirties ir tyrumo spalvą. Juoda atėjo su krikščionybe ir Vakarų tradicija.
Šiandien juoda vis dar dominuoja, bet taisyklės švelnėja. Tamsios spalvos – priimtinos. Kai kuriose laidotuvėse, ypač jaunesnių žmonių, šeima prašo rengtis spalvotai – kaip velionis būtų norėjęs.
Gedulo laikotarpio drabužiai – dar viena nykstanti tradicija. Seniau gedėtojai dėvėjo juoda mėnesius ar metus. Dabar tai retai praktikuojama, nebent pačių artimiausių.
Gėlės: ką reiškia skaičiai
Lyginį gėlių skaičių neša tik į laidotuves – ši taisyklė Lietuvoje žinoma visiems. Viena, trys, penkios – gyviems. Dvi, keturios, šešios – mirusiems.
Tai slaviškas paprotys, nežinomas Vakarų Europoje. Ten gėlių skaičius nesvarbus. Bet Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje – griežta tradicija, kurios laikosi net tie, kurie nežino kilmės.
Gėlių rūšys irgi turi reikšmes. Rožės – meilė ir pagarba. Lelijos – tyrumas. Chrizantemos – rudeninis gedulas. Bet šiandien dažniau renkamasi pagal skonį nei simboliką.
Valgiai: gedulingi pietūs
Šermenys ar gedulingi pietūs – tradicija, išlikusi iki šių dienų. Po laidotuvių šeima kviečia artimuosius prie stalo. Tai ir pagarba veliniui, ir padėka atėjusiems, ir bendruomenės sutelkimas.
Tradiciniai patiekalai – kūčiukai, aguonų pienas, žuvis. Bet tai Kūčių tradicija, susimaišiusi su laidotuvėmis. Šiandien gedulinguose pietuose patiekiama įvairiai – nuo tradicinių lietuviškų valgių iki restorano meniu.
Alkoholis – dviprasmis klausimas. Tradiciškai buvo, ir nemažai. Šiandien kai kurios šeimos atsisako – pagal velionio įsitikinimus ar savo pažiūras. Abi pozicijos priimtinos.
Karstą neša vyrai
Tradicija, kuri išlieka – karstą neša šeimos vyrai arba artimi draugai. Šešiese, keturiese – priklausomai nuo svorio ir kapo vietos prieinamumo.
Tai garbės pareiga, bet ir fiziškai sunki. Ne kiekvienas gali. Todėl vis dažniau naudojami profesionalūs nešikai – laidojimo namų darbuotojai.
Kai kuriose šeimose tradicija performuluojama. Moterys irgi neša – kodėl ne? Tradicija giva tol, kol turi prasmę. Kai prasmė keičiasi – keičiasi ir forma.
Žemės sauja
Mesti žemės saują ant karsto – vienas universaliausių ritualų. Jį praktikuoja įvairios kultūros visame pasaulyje. Lietuvoje tai irgi giliai įsišaknijusi tradicija.
Simbolika aiški: grąžiname žmogų žemei, iš kurios kilome. Tai asmeninis, taktilinis atsisveikinimas – paskutinis prisilietimas per žemės saują.
Kai kurie žmonės vengia – jiems tai per sunku emociškai. Tai irgi normalu. Ritualai veikia, kai padeda. Kai nepadeda – jų galima atsisakyti.
Paminklai ir antkapiai
Tradicinis lietuviškas paminklas – kryžius. Katalikiškoje tradicijoje jis buvo ir išlieka pagrindine forma. Bet įvairovė didėja.
Akmeniniai antkapiai, kuriuos matome senosiose kapinėse – devyniolikto amžiaus atėjūnai. Prieš tai kapai buvo paprastesni, dažnai be jokių ženklų arba su mediniais kryžiais.
Šiandien pasirinkimas platus: nuo klasikinių granitinių paminklų iki modernių minimalistinių plokščių. Kai kurie renkasi suoliukus, skulptūras, individualius projektuotus memorialus.
Paminklo statymo laikas – paprastai po metų. Žemė turi nusėsti, gedulas – šiek tiek atslūgti. Tai praktinis ir emocinis sprendimas.
Metinės ir minėjimai
Pomirtinės tradicijos Lietuvoje stiprios. Devynios dienos, trisdešimt dienų, metinės – datos, kai šeima susirenka prisiminti.
Vėlinės – spalio pabaiga, lapkričio pradžia – masiškiausias mirusiųjų lankymo metas. Kapinės pilnos žmonių, žvakių, gėlių. Tai gal ryškiausias lietuviškos tapatybės momentas, susijęs su mirtimi.
Kapų lankymas per metus – irgi gyva tradicija. Kai kurie lanko kas mėnesį, kiti – per šventes, treti – kai širdis liepia.
Kai tradicijos susitinka su šiandiena
Šiuolaikiniai lietuviai gyvena tarp tradicijų ir naujovių. Kai kurie nori griežtai laikytis papročių – juodų drabužių, religinių apeigų, gedulingų pietų su aguonų pienu.
Kiti renkasi modernesnį požiūrį – spalvotas laidotuves, mėgstamą velionio muziką, netradicinę ceremoniją, pelenų išbarstymą jūroje.
Nei vienas kelias nėra teisingesnis. Laidotuvės – atsisveikinimas, kuris turi prasmę tiems, kurie atsisveikina. Jei tradicija padeda išgyventi – puiku. Jei ne – galima kurti savo.
Profesionalų vaidmuo
Anksčiau bendruomenė tvarkė laidotuves pati. Kaimynai padėdavo paruošti kūną, pastatyti karstą, iškasti kapą. Tai buvo kolektyvinis darbas.
Šiandien daugelį funkcijų perėmė profesionalai. Tai ne tradicijų praradimas – tai jų transformacija. Kai visos laidojimo paslaugos teikiamos specialistų, šeimai lieka tai, kas svarbiausia: gedulas, prisiminimai, buvimas kartu.
Profesionalūs laidotojai išmano ir tradicijas, ir šiuolaikinės galimybes. Jie gali padėti surengti ir klasikines katalikiškas laidotuves, ir modernią civilinę ceremoniją. Pasirinkimas – jūsų.
