Žiūrėjote vaizdo įrašus, įsivaizdavote save scenoje, galbūt jau išsirinkote pirmąsias dainas, kurias norėtumėte išmokti. Tada atėjo pirmos pamokos diena – ir viskas pasirodė kitaip, nei tikėjotės. Jei ruošiatės šiam žingsniui, štai kas jūsų laukia iš tikrųjų.
Pirmoji pamoka retai būna apie grojimą
Daugelis pradedančiųjų nusivilia, kai per pirmąją pamoką neišmoksta sugroti nė vienos dainos. Tačiau geras mokytojas pirmąjį susitikimą skiria pagrindams, kurie vėliau lems visą jūsų progresą.
Pirmiausia – instrumento laikymas. Tai skamba banaliai, kol nepabandote. Gitaros korpuso padėtis ant šlaunies, kaklo kampas, alkūnės pozicija – kiekviena smulkmena turi reikšmę. Neteisingi įpročiai, įsisavinti pradžioje, vėliau virsta skausmu riešuose ir lėtesniu progresu.
Antra – rankų padėtis. Kairiosios rankos pirštai turi spausti stygas tiesiai už metalinių pražų, ne ant jų ir ne per toli. Dešiniosios rankos laikysena priklauso nuo to, ar grosite pirštais, ar plektru. Visa tai reikalauja laiko ir kantrybės.
Pirmieji akordai: paprasčiau ir sunkiau nei manote
Dauguma mokytojų pradeda nuo Em arba Am akordų – jie reikalauja tik dviejų pirštų ir skamba pilnavertiškai. Štai kur prasideda tikrasis iššūkis: jūsų pirštai tiesiog nepaklūsta.
Smegenys žino, kur pirštai turėtų būti. Akys mato, kur jie turėtų būti. Bet pirštai elgiasi tarsi jiems niekas nesakyta. Tai normalu. Smulkioji motorika, reikalinga gitarai, formuojasi tik per pasikartojančią praktiką – jokių šuolių čia nėra.
Dar vienas netikėtumas – skausmas pirštų galiukuose. Metalinės stygos pirmąsias savaites spaudžia į minkštą odą, kol ši sukietėja. Šis laikotarpis neišvengiamas, ir praverčia žinoti tai iš anksto, kad neatrodytų kaip nesėkmė.
Instrumento pasirinkimas: klausimas, nuo kurio prasideda viskas
Prieš pirmąją pamoką iškyla esminis sprendimas – kokią gitarą įsigyti. Čia klaidos kaina gali būti aukšta: netinkamas instrumentas atbaido greičiau nei bet kokie techniniai sunkumai.
Klasikinė gitara su nailoninėmis stygomis švelnesne pirštams ir platesniu grifu dažnai rekomenduojama vaikams bei tiems, kas domisi flamenko ar klasikine muzika. Akustinė gitara su metalinėmis stygomis skamba ryškiau ir tinka populiariajai, roko, kantri muzikai, tačiau pradžioje labiau skauda pirštus.
Elektrinė gitara, priešingai nei daugelis mano, iš tiesų yra draugiška pradedantiesiems – plonesnės stygos lengviau spaudžiamos, siauresnis grifas patogus mažesnėms rankoms. Tiesa, reikės papildomai įsigyti stiprintuvą arba ausines.
Apsilankę specializuotose parduotuvėse, kur siūlomos įvairios gitaros, galėsite palaikyti skirtingus modelius ir pajusti, kuris patogiausias būtent jums.
Ko nereikėtų daryti pirmą mėnesį
Viena didžiausių pradedančiųjų klaidų – bandyti groti mėgstamas dainas per anksti. Internete pilna tabulatūrų populiariems kūriniams, tačiau dauguma jų reikalauja įgūdžių, kuriems išvystyti prireiks mėnesių.
Kai nepavyksta sugroti to, ką norisi, ateina nusivylimas. Geresnė strategija – pirmąsias savaites skirti baziniams akordams ir jų keitimui. Am, Em, G, C, D – šie penki akordai atveria duris šimtams dainų, kai juos įvaldysite.
Kita dažna klaida – per ilgos praktikos sesijos. Pradedantiesiems 20–30 minučių per dieną visiškai pakanka. Ilgesnės sesijos veda į pirštų pervargimą ir neteisingos technikos įsitvirtinimą, kai pavargę raumenys nebegali laikyti taisyklingos pozicijos.
Realistiški lūkesčiai: laiko perspektyva
Po pirmos pamokos dažnas klausimas – kada galėsiu groti normaliai? Atsakymas priklauso nuo to, ką laikote „normaliu” grojimu.
Paprastą akompanimentą mėgstamai dainai, naudojant bazinius akordus, daugelis sugeba po dviejų trijų mėnesių reguliarios praktikos. Sklandų akordų keitimą be pauzių – po keturių šešių mėnesių. Sudėtingesnius kūrinius su solo partijomis – po metų ar daugiau.
Šie terminai gali atrodyti ilgi, tačiau svarbu suprasti: progresas gitaroje nėra linijinis. Bus savaičių, kai atrodys, kad niekas nejuda. Tada staiga, tarsi iš niekur, atsiras šuolis į priekį. Tokia yra mokymosi groti prigimtis.
Vienas patarimas, kuris keičia viską
Jei turėčiau duoti vieną patarimą prieš pirmąją pamoką, tai būtų šis: filmuokite save. Kas savaitę įsirašykite trumpą vaizdo įrašą, kaip grojate tą patį pratimą ar akordų seką.
Po mėnesio peržiūrėję pirmuosius įrašus nustebsite, kiek toli nuėjote. Progresas kasdienybėje nematomas, nes jis vyksta pamažu. Bet turėdami įrašus iš praeities turėsite neginčijamą įrodymą, kad jūsų pastangos duoda vaisių – ir tai bus geriausia motyvacija tęsti.
